„Lietuvos žmonės“ yra pagrindinis Sutkaus fotografijų ovalas, tokia gyvybinė erdvė, pripildyta žvilgsnių, žingsnių, kūnų, drabužių ant kūnų, likimų. Gyvas, pulsuojantis ovalas, galįs keisti savo apribus, fotografijas, bet išlaikyti turinio esmę: Lietuva buvo, yra, tad ir bus, nes ji yra žmonės, jų gyvenimai, jei ir patys varganiausi, patys vargingiausi, bet gyvi, pratęsę, prasitęsę, tebesitęsiantys. Tad garbė gyvenimui, svarbiausiai jo galiai – išlikti prasitęsiant. Ir todėl kelioms mintims apie „Lietuvos žmones“ epigrafas iš Milošo, iš labai brangaus santykio su tuo, ką jis savo Šeteniuose išvydo po daugelio metų: nebėra namo, bet yra dar parkas, nors ir be senųjų medžių, nugriautas svirnas, nebėra liepų alėjos, bet tokios pačios kelio vėžės pakalnėn. Ir kyla dūmelis iš negrabiai suręsto barakėlio – gyvenimas gyvas, gyvenimas tęsiasi, šlovė jam, kad tęsiasi taip, kaip išgali. Garbė ir Milošui, dėkingi jam ne tik už kūrybą, bet ir už tai, kad po penkiasdešimties nelaisvos Lietuvos metų, daug ko neberadęs ir apleistoje, sunykusioje savo gimtinėje, nenusigręžė nuo jos, o pašlovino ir tą menką gyvybės dūmelį (o juk regėjome ir savo emigrantų, su sočia panieka žvelgusių į lyg kitoje laiko juostoje likusį kraštą).
Sutkus yra daugiau nei fotografas, jis turėjo (jautė, ne visada tai ir pats žinodamas) vykdyti misiją – pasakoti Lietuvos žmonių gyvenimus, pasakoti, kad pasakojimas nenutrūktų, kad būtų vis papildomas – žemdirbio veidu, vaiko žvilgsniu, tėvo vežimu, susitikimais, pasimatymais, vienišumu, viltimis, džiaugsmais, prisiglaudimais, didžiaisiais miestais, miesteliais, kaimais. Mes turime vaikų, tokių nevaikiškai rimtų, jie užaugs, ir aukštaičių Salakas turi savo ryškių „kavalierių“, kaip visada turėjo, ir gyvenimas yra mūsų visų – neatimamas, nesunaikinamas. Ir meno mokyklos suteiks gabiesiems galimybę kilti iki meno kūrybos; gal ir tai mergytei, kuri rankomis dengiasi savo dar vaikišką krūtinę. Ir taip gali būti nusakyta Sutkaus fotografinio kelio esmė.
Maždaug nuo 1958 m. prasidėjo Sutkaus „Lietuvos žmonių“ kūryba, ir 1959 m. – kokia ankstyva sėkmė – padaryta viena iš pasaulyje žinomiausių jo nuotraukų – „Maratonas Universiteto gatvėje“. Intensyvi kūryba, kuri yra pasibaigusi kaip fotografijų dauginimas, bet nepasibaigusi kaip senųjų kadrų kėlimas į dienos šviesą, jų ryškinimas kintančio, besikeičiančio gyvenimo šviesoje, vis stiprėjant poreikiui susitikti ir su tuo, kas buvo, kas galėjo būti. Sutkus, kaip ir visa ryškioji to paties laiko fotografų plejada, liudija Lietuvą, jos apardytą, sužalotą, sužeistą, bet nepradingusią tapatybę. LTSR – kažkokiose „sutartyse“, „konstitucijose“, „Tiesos“ vedamuosiuose, režimą aptarnaujančių „kūryboje“, „kolchozuose“, „vadų“ portretuose, o gyvenime – ir ta pati Lietuva, tas pats kraštovaizdis, kad ir melioruojamas, tie patys žmonės, kad ir liūdnais, skausmingais veidais. Kaip ta moteris iš „Dzūkijos gatvės“, gal su sūnaus išaugta palaidine sugedusiais užtrauktukais, tamsia skarele, jau ruduo, prikritę lapų, ir tos moters rūpesčio ar net gėlos neišjudina, neišblaško fotoobjektyvas; ėjo ta tuščia gatve, ėjo ir stabtelėjo, kažką atsiminė, susinėrė rankas. Didžioji nuostaba, tikriausiai ir lemianti Sutkaus fotografijų įspūdį, – mato, labai įdėmiai žvelgia į tai, ką fotografuoja, o lieka nematomas.
Viktorija Daujotytė.
Šlovė gyvenimui, kad tęsiasi