Ieva Augaitytė

  • Studijuoju tekstilę. Man tai labai patinka.
  • Esu kurčia. Bet dėl to nepergyvenu.
  • Mėgstu bendrauti. Negaliu tylėti.

„Kiti girdi, aš negirdžiu. Bet aš turiu akis, jos mato geriau nei jūsiškės, aštriau. Aš turiu kalbančias rankas. Mano protas priima informaciją savo būdu…“ Tai citata iš Emmanuelle‘s Laborit, kurčiosios prancūzės, tapusios aktore ir gavusios Moljero premiją, knygos „Žuvėdros klyksmas“. Aš taip pat gyvenu be klausos, negirdžiu kaip kiti žmonės. Aš girdžiu kitaip. Mano kūnas, mano akys, mano rankos atstoja man klausą. Gimiau girdinčių tėvų šeimoje, ir garsų pasaulis man buvo artimas nuo pat vaikystės. Būdama maža net svajojau tapti muzikante kaip mano tėvai. Man visada rūpėjo sužinoti, ką reiškia garsas. Ar aš galiu jį pajausti, galiu suvokti, galiu pamatyti?  Ar aš galiu jį nupiešti? Ketverių metų pradėjau lankyti meno studiją. Vėliau  baigiau Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Besimokydama kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre Vilniuje žinojau, kad sieksiu savo svajonės – studijuoti dailės akademijoje. Dabar esu VDA tekstilės specialybės magistrantė. Dar bakalauro studijų metais pasinėriau į audimo meną. Mano muzika – tai spalvomis ir atspalviais aidintys, skambantys gobelenai, tai spalvų ir linijų šokis.

Savo darbams inspiracijų ieškau M.K. Čiurlionio kūryboje, kuri domina mane nuo vaikystės. Unikalus menininkas muzikas ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sugebėjo savo kūryboje sujungti muziką ir dailę. Kurdama galiu išreikšti savo mintis, suteikti džiaugsmo kitiems ir pati sau. Spalvos man kaip girdinčiam žmogui garsai.

Domiuosi daugeliu dalykų: lankiau Aikido, keramikos studiją. Mėgstu keliauti, fotografuoti. Dalyvavau respublikinėse bei tarptautinėse parodose: Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje; Lenkijoje, Estijoje, Vengrijoje, Kroatijoje. Gobelenas „Prisilietimas. Negaliu tylėti“ buvo eksponuojamas Lietuvos Respublikos Seime.

Negaliu tylėti. Bendravimas man reikalingas kaip oras. Tyla – tai tokia vidinė būsena, kada jauti visišką nebendravimą. Bendrauju žodine kalba su girdinčiais, gestų kalba – su kurčiais. Esu kartu ir su kurčiųjų, ir su girdinčiųjų bendruomenėmis. Kurtumas juk ne kliūtis norui komunikuoti. Svarbu neatsukti nugaros vienas kitam tiesiogine ir perkeltine prasme. Aš negirdžiu, bet aš galiu tobulėti, kurti, mylėti. Pasak E. Laborit: „Mano širdis šiame pasaulyje girdi viską“. (daugiau…)