Antano Sutkaus fotoparoda „Lietuvos žmonės“

„Lietuvos žmonės“ yra pagrindinis Sutkaus fotografijų ovalas, tokia gyvybinė erdvė, pripildyta žvilgsnių, žingsnių, kūnų, drabužių ant kūnų, likimų. Gyvas, pulsuojantis ovalas, galįs keisti savo apribus, fotografijas, bet išlaikyti turinio esmę: Lietuva buvo, yra, tad ir bus, nes ji yra žmonės, jų gyvenimai, jei ir patys varganiausi, patys vargingiausi, bet gyvi, pratęsę, prasitęsę, tebesitęsiantys. Tad garbė gyvenimui, svarbiausiai jo galiai – išlikti prasitęsiant. Ir todėl kelioms mintims apie „Lietuvos žmones“ epigrafas iš Milošo, iš labai brangaus santykio su tuo, ką jis savo Šeteniuose išvydo po daugelio metų: nebėra namo, bet yra dar parkas, nors ir be senųjų medžių, nugriautas svirnas, nebėra liepų alėjos, bet tokios pačios kelio vėžės pakalnėn. Ir kyla dūmelis iš negrabiai suręsto barakėlio – gyvenimas gyvas, gyvenimas tęsiasi, šlovė jam, kad tęsiasi taip, kaip išgali. Garbė ir Milošui, dėkingi jam ne tik už kūrybą, bet ir už tai, kad po penkiasdešimties nelaisvos Lietuvos metų, daug ko neberadęs ir apleistoje, sunykusioje savo gimtinėje, nenusigręžė nuo jos, o pašlovino ir tą menką gyvybės dūmelį (o juk regėjome ir savo emigrantų, su sočia panieka žvelgusių į lyg kitoje laiko juostoje likusį kraštą). (daugiau…)