Sigitas Parulskis apie Nomedą Saukienę
Rašyti, tai yra viešai kalbėti, apie draugus visuomet truputį nepadoru. O jeigu tie draugai dar ir menininkai, apskritai begėdiška. Tokiu atveju neišvengiamai reikia griebtis ironijos, cinizmo (ar kinizmo) intonacijų stilistikos, kad susikurtum saugią distanciją, kad nebūtum per daug atviras ir tokiu būdu nepakenktum tarpusavio santykiams arba neatrodytum pataikaujantis kretinas. Atvirumas tokiu atveju pavojingas dviem aspektais: turi išvengti plepaus, net ir gerų intencijų skatinamo, tačiau vis dėlto paskalas skleidžiančio draugo reputacijos ir nesaikingos adoracijos, negražiai vadinamos „lindimu į užpakalį”, pavojaus. Tai kaipgi man parašyti „apie Nomedą”, kuriai likimas iškrėtė kiek dviprasmišką išdaigą: leido ne tik tapti dailininke, bet lėmė būti dar ir dailininko žmona. Ir, beje, dailininko, kurio šešėlyje gali nuvysti net ir kaktusas, ką jau kalbėt apie alijošius.
Bet rašant apie Nomedą ironija netinka. Jos, dailininkės, forma, jeigu taip galima sakyti, neprovokuoja ironiškos stilistikos. Ir ji pati man labiau asocijuojasi su žmona, motina, su moterimi, kuri kažką raganauja virtuvėje, maitina arba slaugo vaikus, negu su menininke pagal dabartinį supratimą, kad menininkas turėtų būti „menininkiškas”. (Juk šiuolaikinis menininkas be ironijos, sarkazmo, megalomanijos ir marazmo beveik nebeįsivaizduojamas.) Nemanau, jog Nomeda tai daro sąmoningai, paprasčiausiai jai būti be įvaizdžio taip pat natūralu, kaip kitiems – niekados „neišlipti” iš įvaizdžio rėmų.
Kartais retų apsilankymų pas Šarūnus metu neiškenčiu ir, neatsiklausęs Nomedos, įkišu galvą į jos „dirbtuvę” – mažytį palėpės kambarėlį. Gali būti, kad jos paveikslų formatą lemia ne tik mažų formų pomėgis, bet ir ribota darbinė erdvė, kadangi vieninteliame seno, alyvomis ir obelimis apaugusio medinio namo didesniame kambaryje, kuris, beje, atlieka ir svetainės funkcijas, savo didžiąsias drobes tapo Šarūnas. Nomedos palėpėje jaučiuosi truputį šventvagis, kadangi čia nuolatos pilna sudžiūvusių žolynų, lyg bažnyčioje po atlaidų. Lyg Penelopės būstas (ant kėdės pradėtas ir niekaip nebaigiamas paveikslas, o apačioje į didžiosios drobės vandenis išplaukęs Odisėjas), lyg šv. Teresės celė (vystančių, džiūstančių, trupančių žolynų tapymas čia siejasi su slaugymu, užuojauta ir – net malda; kažkas juk turėtų atpirkti žmogaus prigimties negandą, tvyrančią Šarūno drobėse).
Prancūzų mąstytojas G. Thibonas, paklaustas, kaip norėtų numirti, atsakė: kaip sunokęs alyvuogės vaisius, tačiau manąs, kad išeis kaip išrautas augalas, nes per daug mylėjęs žemę, kad galėtų ją be skausmo palikti.
Žinau, kad ir man teks rinktis iš šių dviejų variantų ir kad mane būtinai pasirinks antrasis, todėl slapta viliuosi – tebūnie tas išrautas augalas Nomedos nutapytas alijošius.
Iš straipsnio „Nomeda Saukienė: alijošiai palėpėje”