Šiuolaikiška Zarasų biblioteka įsikūrusi miesto centre tapo didelės dalies Aukštaitijos kultūros centru. Ją mėgstu ne tik dėl geros architektūros ir turtingų fondų, bet ir dėl bibliotekos darbuotojų dėmesio ir geranoriškumo. Lankantis visada jaučiu kolektyvo draugišką aplinką. Ne kartą buvau kviestas surengti savo kūrybos parodas. Skirtingai nuo parodų sostinėje, čia visada jutau glaudų ryšį su žmonėmis. Man tai labai svarbu, juk kitos naudos iš kūrybos nėra. Parodoje kviečiu matyti ne tik kas nupiešta, bet ir kodėl. Su žmona Regina gyvename Senadvaryje, poeto Fausto Kiršos gimtinėje, ją prižiūrime ir priimame besidominčius poetu.
Senadvaryje turime visus įmanomus ryšio ir informacijos kanalus, nežiūrint to, bibliotekos mums vis labiau tampa reikalingos. Galbūt todėl, kad knygos teikia intymų, be tarpininkų, minčių ir patirčių kontaktą su tekstu ir jo autoriumi. Taip ir su Faustu Kirša. Didžiąją metų dalį gyvendamas Jo tėviškėje jaučiu poeto ir jo artimųjų buvusius gyvenimus. Manau, kad čia gyvenę palieka ne tik sodybas ar pastatų pamatus, bet ir aplinkoje jaučiamus dvasios pėdsakus. Gal tie pėdsakai ir vadinami vietos dvasia? Žvelgdamas į tarpukario Lietuvos kultūros reiškinius, vietomis pastebiu provincialumo žymių, bet nedaug šiandien randu tarpe šiuolaikiškų kūrėjų tokio rūpesčio ir tokios meilės savo tėvynei. Man Kirša svarbus ne tik kaip poetas, bet ir kaip atgimusios valstybės kultūros ugdytojas; ne tik savo kūryba, bet ir visuomenine veikla. Dalinai tokios poeto savybės įtakojo mano gyvenimiškąją ir kūrybinę veiklą. Esu žemaitiškos kilmės. Gyvendamas Aukštaitijoje pamilau šį kraštą ir jo žmones, matau gražėjančią ir turtėjančią visą Lietuvą, tačiau kartu matau ir girdžiu mūsų žiniasklaidos chaosą, stebiu dalies visuomenės, taip pat ir kūrybinės, pasimetimą, gilėjantį pragmatizmą ir vartotojiškumą. Juk nesame didelės tautos vaikai, kad vėjai mus nešiotų po pasaulį be žalos tėvynei. Ar galime užmiršti savo valstybę kaip savo vienintelius namus, kuriuos praradus vargu ar rasime kitus? Ar galime pasipriešinti globalizacijai? Valstybė – mūsų paveldas, kūrinys ir įsipareigojimas, o jos pagrindinis simbolis mūsų valstybės herbas. Esu įsigilinęs į Lietuvos heraldiką, todėl eilę metų daug rašiau, rengiau parodas ta tema. 2019 metais Utenos Kultūros centro kvietimu surengiau ten heraldikos, kurią man teko formuoti, parodą. Ją atidarant kalbėjau man svarbia tema dėl Lukiškių aikštės Vilniuje pertvarkos į Pagrindinę, reprezentacinę Valstybės aikštę, teigdamas, kad tik valstybės herbas ar jo simbolis gali suteikti tikrąją prasmę šiai aikštei. Iki šiol, dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių, toje veikloje manęs ir mano bendraminčių sėkmė nelydėjo, tačiau, kiek leis mano jėgos, žinios ir patirtis, tą darysiu ir ateityje, kad apsaugočiau šią Lietuvai svarbią idėją nuo saviveiklos ir užmaršties. Parodos atidarymo proga noriu palinkėti Zarasų viešajai bibliotekai išlaikyti energiją ir jaunatviškumą, kad ilgam liktų vienu iš Aukštaitijos kultūros centrų.
